Romantiškoji Elzė

Motinos Žemės diena

Miško mergaitė

Lijo, lijo ir lijo.

Lijo, lijo ir lijo. Paršelis sakė sau, kad dar niekad gyvenime - o jam buvo baisiai daug metų: gal treji, o gal net ketveri - kad niekad dar nebuvo matęs tiek daug lietaus. Diena po dienos lijo, lijo ir lijo.

"Jeigu,- galvojo jis, žiūrėdamas pro langą,- prasidėjus lietui, būčiau buvęs pas Pūkuotuką ar Jonuką, ar Triušį, turėčiau Kompaniją: nereikėtų styrėti vienui vienam nieko neveikiant ir tik ...galvojant, kada gi liausis liję." Jis įsivaizdavo, kaip paklaustų Pūkuotuką: "Sakyk, ar matei kada tokią Liūtį, Pūkuotuk?" - O Pūkuotukas atsakytų: "Ar nebaisu, Paršeli?"- Ir Paršelis vėl paklaustų: "Įdomu, ar pas Jonuką irgi lyja?" - O Pūkuotukas pareikštų: "Vargšelis Triušis, ko gero, išsikraustė iš savo olos, kad nenuskęstų."- Puiku būtų taip šnekučiuotis, nes iš tikrųjų kokia nauda iš visokių potvynių ar kitokių įdomių dalykų, jei neturi su kuo apie juos pasišnekėti...

 

Žibutė, melsvoji gėlytė

Kol pavasaris už lango bespalvis